Brangus Aušry, mudu nesame oficialiai pažįstami, tačiau paskutiniaisiais metais tu buvai mano dvasinis vadovas. Sekiau tavo gyvenimą, kiekviena tavo laimė man taip pat šildydavo širdį lyg ugnis, o tavo bėdos priversdavo apsigaubti niūrumo skraiste. Žavėjausi žaismingai gulančiais tavo žodžiais, iš tavo sąmojų kvatodavausi dar ilgą laiką. Bėgo laikas ir, aš manau, kad pamilau tave. Tiek tavo žavingai gražus vidus, tiek išorinis patrauklumas suviliojo mane. Mūsų tarpusavio santykiai mano galvoje pasiekė neregėtas aukštumas: tu buvai Edvardas mano vidinei Belai. Bet pastaruoju metu mano jausmai pradėjo blėsti. Tavo blogo atšalimas ir tavo nenatūralus stengimasis visad būti "giliu", privertė mane suabejoti tavimi. Negi tau būti pripažintu "bohemiškoje" kompanijoje yra svarbiau nei tavo tikras, linksmas ir herojiškas vidus? Ir atrodo, kad situacija eina tik prastyn ("gilyn"). Aušry, esi šaunus vaikinas. Turi potencialą tapti puikiu vyru. Siūlau tau permąstyti gyvenimo vertybes ir prisiminti savo šaknis. Didžiai susirūpinusi, Tavo draugė. P.S. Šiuo laišku nenoriu tavęs nei įskaudint, nei pažemint; tik, kaip žmogus, kuriam rūpi, siūlau naikint iš savo blogo visus hipster-emo vaiduoklius.
Keisti žodžiai kaip iš mirusio lietuvių poeto, bet verčia susimąstyt. Netgi per daug. Aš nesistengiu būt giliu, tiesiog pastaruoju metu šiek tiek keistai jaučiuosi, o šitas blog'as tapo tiesiog atsitiktinių minčių "šiukšliadėže" (nes nemaniau, kad kažkas jį skaito). Iš tikrųjų man tiesiog atrodo, kad tapau per didelis savimyla, todėl nusprendžiau neberašyt istorijų apie save. Be to, aš nesistengiu pritapti "bohemiškoje" kompanijoje, man pakanka mano dabartinių draugų. Labai keista, kad galėjau būt kažkam įdomus, turiu omeny kažkam, ko nepažįstu. Nežinau ar čia nėra kažkoks eilinis "bajeris" (aš šiek tiek paranojikas), bet tikiuosi ne, nes mintys gan taiklios. P.S. Man patinka šį tą slėpti nuo žmonių, galbūt tame ir bėda.
Kreivi veidai iš sidabrinio karsto manęs nejaudina.
Brangus Aušry,
AtsakytiPanaikintimudu nesame oficialiai pažįstami, tačiau paskutiniaisiais metais tu buvai mano dvasinis vadovas. Sekiau tavo gyvenimą, kiekviena tavo laimė man taip pat šildydavo širdį lyg ugnis, o tavo bėdos priversdavo apsigaubti niūrumo skraiste. Žavėjausi žaismingai gulančiais tavo žodžiais, iš tavo sąmojų kvatodavausi dar ilgą laiką.
Bėgo laikas ir, aš manau, kad pamilau tave. Tiek tavo žavingai gražus vidus, tiek išorinis patrauklumas suviliojo mane. Mūsų tarpusavio santykiai mano galvoje pasiekė neregėtas aukštumas: tu buvai Edvardas mano vidinei Belai.
Bet pastaruoju metu mano jausmai pradėjo blėsti. Tavo blogo atšalimas ir tavo nenatūralus stengimasis visad būti "giliu", privertė mane suabejoti tavimi. Negi tau būti pripažintu "bohemiškoje" kompanijoje yra svarbiau nei tavo tikras, linksmas ir herojiškas vidus? Ir atrodo, kad situacija eina tik prastyn ("gilyn"). Aušry, esi šaunus vaikinas. Turi potencialą tapti puikiu vyru. Siūlau tau permąstyti gyvenimo vertybes ir prisiminti savo šaknis.
Didžiai susirūpinusi,
Tavo draugė.
P.S. Šiuo laišku nenoriu tavęs nei įskaudint, nei pažemint; tik, kaip žmogus, kuriam rūpi, siūlau naikint iš savo blogo visus hipster-emo vaiduoklius.
Keisti žodžiai kaip iš mirusio lietuvių poeto, bet verčia susimąstyt. Netgi per daug.
AtsakytiPanaikintiAš nesistengiu būt giliu, tiesiog pastaruoju metu šiek tiek keistai jaučiuosi, o šitas blog'as tapo tiesiog atsitiktinių minčių "šiukšliadėže" (nes nemaniau, kad kažkas jį skaito). Iš tikrųjų man tiesiog atrodo, kad tapau per didelis savimyla, todėl nusprendžiau neberašyt istorijų apie save. Be to, aš nesistengiu pritapti "bohemiškoje" kompanijoje, man pakanka mano dabartinių draugų.
Labai keista, kad galėjau būt kažkam įdomus, turiu omeny kažkam, ko nepažįstu.
Nežinau ar čia nėra kažkoks eilinis "bajeris" (aš šiek tiek paranojikas), bet tikiuosi ne, nes mintys gan taiklios.
P.S. Man patinka šį tą slėpti nuo žmonių, galbūt tame ir bėda.
STOP. HAMMERTIME.
AtsakytiPanaikinti